18 Sau Kodėl fotografams tokia svarbi galimybė publikuoti savo nuotraukas?
Įsivaizduokite – esate architektas ir suprojektavote geriausią savo karjeroje projektą. Jis tobulas. Jis toks, kuriam atitikmenų niekas neras. Jis unikalus ir vienintelis. Tai Jūsų pasidžiavimas. Ir… Šitu geriausiu savo gyvenimo projektu jūs negalite nei pasidalinti, nei kam rodyti. Jo niekas nepamatys. Tik užsakovas ir jo artimieji.
Ar išliks kūrybinis pasitenkinimas kuriant geriausią gyvenime projektą, jei tą projektą pamatysite tik jūs ir jūsų užsakovas? Jei negalėsite pasidalinti projektu? Jo vizualais? Jei jo nepamatys jokie kiti žmonės?
Įsivaizduokite identišką situaciją jei esate tapytojas, dizaineris, įspūdingų vienetinių konditerijos gaminių kūrėjas, interjero dizaineris, dekoratorė, išskirtinių automobilių apdailos meistras ir pan. Ar didelė motyvacija bus sukurti geriausią savo gyvenime projektą/ produktą/, jei iš anksto žinote, kad jo niekas be Jūsų ir užsakovo nepamatys?
Fotografija yra menas. Nuotraukas saugoja autorinės teisės. Negalėti savo autorinio darbo publikuoti, siųsti į konkursą ar pasidalinti juo tarp savo sekėjų yra tolygu to darbo autorystės atėmimui ir sutrypimui. Fotografuodami ir atiduodami nuotraukas mes savo autorystės neperleidžiame – ji yra mūsų. Tik esminis skirtumas tarp anksčiau išvardintų specialybių ir fotografijos darbų autorystės yra atsirandanti sąvoka „asmens teisė į atvaizdą”, kuri ir sukėlė sumaištį tarp fotografų ir jų klientų, tarp „leidžiu”, „neleidžiu”, arba „leidau, bet dabar persigalvojau ir nebeleidžiu”. Viskas gerai, įstatymai yra įstatymai, teisės yra teisės. Tačiau labai noriu, kad visi, kurie neleidžia publikuoti savo nuotraukų suprastų vieną dalyką – ar realu yra išlaikyti menininkui motyvaciją sukurti geriausią savo portfolio, kai jis žino, kad tų nuotraukų praktiškai niekas nepamatys? Kad konkurse galėsianti varžytis nuotrauka bus paslėpta? Kad jo geriausias darbas nebus tarp jo gyvenimo pasiekimų?
Motyvacija yra labai žmogiškas faktorius, varantis mus į priekį. Tai toli gražu nereiškia, kad be leidimo publikuoti fotografai specialiai dirbs blogai ar nesistengs, blogai fotografuos. Žinoma, kad ne. Bet verstis per galvą, ieškoti neeilinių sprendimų, atrasti kažką naujo, sukurti šedevrą kaip ir nebėra prasmės. Sakysit, kad motyvacija yra patenkintas klientas ir pinigai. Iš dalies – tikrai taip. Bet patikėkit, jokie pinigai nesuteikia tiek motyvacijos kurti, kaip galimybė dalintis geriausiais savo darbais.
Ir argumentas, kad klientas moka pinigus, perka paslaugą, todėl jos kokybė neturi priklausyti nuo galimybės viešinti darbus, arba, kad pinigus gaunantis fotografas išvis neturi jokios teisės į kažkokius leidimus viešinti savo darytas nuotraukas ir reklamą iš kliento užsakymo yra mažai ką reiškiantis – straipsnio pradžioje išvardintiems specialistams taip pat mokami pinigai. Įmantrias skulptūras kuriančiam skulptoriui taip pat mokami didžiuliai pinigai už paslaugą. Arenas ar įspūdingus koncertų rūmus taip pat niekas neprojekruoja ir nestato už dyką, nors visus šiuos savo projektus ir darbus jų kūrėjai gali įsirašyti į savo pasiekimus, įsidėti į portfolio ir rodyti visam pasauliui.
Tad ar tikrai yra sąžiningai iš fotografų atimti galimybę džiaugtis savo darbais?
Jei fotografijų niekas nematytų, jos ir nebūtų tokios svarbios.
Nuotraukos yra žmoniems. Ir akims. Džiaugsmui. Tad džiaukitės savo gražiomis nuotraukomis ir leiskite jomis džiaugtis ir tiems, kurie jas padarė.